2019 10 09 – Aplankėme Maironio muziejų

                      Lietuvių literatūra atlieka ne tik estetinę, bet ir terapinę funkciją. Maironis padeda vaikui suprasti dabartį. Jis teikia vilties mums būti stipriems, jis mus gydo. Mokinys įstojęs į maironiečių organizaciją nori  įsišaknyti ir jokiu būdu nelikti kelio pakraštyje. Jis  klausydamas pasakojimų apie poeto gyvenimą, jo poeziją, gali svajoti ir plėsti savo akiratį.

Šį antradienį Piliuonos gimnazijos maironiečiai pagerbdami poeto gimimo dieną aplankė Maironio muziejų. Jie klausėsi muziejaus vadovės pasakojimų apie poetą, džiaugsmingai ir nuoširdžiai atliko duotus pratimus, džiaugėsi grupės laimėjimais. Tai buvo nuostabi diena tik ką įstojusiems į organizaciją 5 klasės mokiniams.

Maironio poezija liudija aukštos patirties galimybę ir jos tikrumą.

Suabejočiau, kad jaunuoliams Maironis nėra dabarties poetas, tyliai pasitraukęs į saugią klasikos zoną. Maironis dabartį padeda suprasti. Mokinius slegia visuomenėje įsigalėjęs abejingumas, tamsumas, nemokšiškumas, užmaršumas, ryšio su praeitimi neturėjimas, ,,neįgalumas būti savo krašto, valstybės, tautos žmogumi. Juk dažnai lengvai deklaruojamas savo patriotizmas nieko nepadarius ir net neketinant daryti“ (M. Martinaitis). 

Jo poezija padeda užmegzti kūrybišką dialogą su tradicija. Maironis jungia, vengdamas muziejinio santykio su praeities kultūra. Mūsų mokiniai, anot R. Tamošaičio, ilgisi ,,asmenybės su principais, aukšta sąmone ir aiškia moraline valia“. ,,Gražūs žmonės yra tie, kurie giliai jaučia ir teisingai mąsto (…) Teisingas mąstymas kūryboje virsta klasika, O klasika formuoja mus visus, ji mus traukia keistis, ji mus keičia net patiems to nežinant.“

Jis – vienas menininkų, kuriam pavyko suderinti dar Horacijaus ,,Poezijos mene“ minimas dvi literatūros poveikio formas – naudingumą ir malonumą.

,,Literatūra atlieka ne tik estetinę, bet ir terapinę, net prevencinę funkciją. Pasaulis nesveikas, tačiau jį galima pagydyti. Ir literatūra, kuri atsisako būti vaistais, atsisako prisidėti kovojant prieš laiko dvasios ligą, tokia literatūra ne terapija, o simptomas masinės neurozės, kurią ji pati dar ir skatina. Jei rašytojas nesugeba suteikti imuniteto nevilčiai, jis jau bent neturėtų plūktis, stengdamasis užkrėsti skaitytoją neviltimi“, – teigia V. Franklis. Maironis teikia vilties, gydo. Jis kuria sveikas formas, o ne fragmentišką šokiravimo estetiką. Jo eilėmis gali ne tik svaigintis, bet ir auginti save. Juk kūrėjas renkasi, kaip kalbėti skaitytojui.

Vis dar tikime, kad vienas geros literatūros skiriamųjų bruožų yra jos gebėjimas įtraukti skaitantįjį į ekstazinę būseną. Ekstazė, kaip žinome, iš graikiško žodžio etimologijos, nėra vien didžiausio susijaudinimo būsena, pasidalinimas meilėje, bet kartu ir išėjimas iš savęs, už savo asmenybės ribų.

Turbūt apie šitokią ugdančią – ir pasaulio, ir savęs, ir kitų – patirtį, plečiančią matymo lauką, kalba dauguma Maironio kūrinių.

Kažkada paklausti, ko ieško knygose, mokiniai pabrėžė norą įsišaknyti, kam nors priklausyti, bijojimą būti niekieno.

Mes dažnai kalbame apie juos, jų vardu, už juos, iškreipiame jų tiesą mums naudinga linkme. Tai nesąžininga. Girdime sakant – jie nieko neskaito, negalime priversti, jiems neįdomi klasika. Supraskit, tokie dabar laikai. Yra šiek tiek kitaip. Ir tas kitaip yra susijęs su mumis, mokytojais, mūsų darbo literatūros pamokoje kokybe, mūsų pačių gyvu ryšiu su kūriniais. Kaip gyvą ryšį su mokiniu ir su kūriniu užmegzti? Tai jau mokytojo asmenybės, dalyko išmanymo ir metodo klausimas. 

Bernardinai.lt